Pavasarį su vaismedžiais visada atsiranda tas keistas spaudimas. Tarsi visi kažkur skuba. Vieni jau kasa duobes, kiti jau veža sodinukus, treti jau giriasi, kad „pasodinom, viskas“. Ir tada pradedi galvoti – o gal ir man jau reikia? Nes jei ne dabar, tai kada?
Bet vaismedis pats neskuba. Jam visai vienodai, ką rodo kalendorius. Jam svarbu, kas vyksta žemėje ir ore. Ir čia dažniausiai ir prasideda tikroji istorija.
Išeini į kiemą. Žemė lyg ir be sniego, bet dar šlapia. Vietomis tarsi sausa, bet tik paviršiuje. Įkasi kastuvą – ir supranti, kad giliau dar viskas šalta, kieta, kartais net lipnu. Jei žemė limpa prie batų, jei duobėje pradeda kauptis vanduo, tai nėra tas momentas, kirpyklos, grožio salonai kai norisi kišti į ją jaunas šaknis.
Sodinti verta tada, kai dirva jau minkšta, bet ne permirkusi. Ne tada, kai šiaip šilta, o tada, kai žemė jau „duoda“ – kai kasti lengva, kai grumstas byra, o ne virsta vienu šlapiu gabalu. Kai duobėje nesusirenka bala vien nuo to, kad ją iškasei.
Dar vienas dalykas – pumpurai. Jeigu sodinukas dar „miega“, tai labai patogu. Jis dar neturi to didelio pavasarinio skubėjimo augti. Tada jam lengviau įsitvirtinti naujoje vietoje. O kai jau lapai pradeda lįsti, kai viskas sprogsta, sodinimas jam tampa sunkesnis. Ne neįmanomas. Tiesiog sunkesnis.
Geriausias metas dažniausiai būna tada, kai medis dar be lapų, o žemė jau pasiruošusi kasti. Čia toks paprastas derinys. Ne data, ne savaitė, o būtent šitas vaizdas.
Dar yra šalnos. Pavasaris Lietuvoje mėgsta sugrįžti. Vieną dieną +15, kitą rytą – baltas šerkšnas ant žolės. Ir jei sodinukas jau pradėjęs busti, tokie šuoliai jam nėra smagūs. Kartais nieko nenutiks. Kartais bus. Todėl vienas paprastas dalykas – pažiūrėti prognozę bent kelioms naktims į priekį. Ne tam, kad viską atidėliotum mėnesį. Tiesiog kad nepasodintum prieš pat šaltą naktį.
Sklypai irgi skirtingi. Vienur dirva lengva, smėlinga, pavasarį greitai džiūsta. Kitur – molis, kuris laiko vandenį. Vienam kieme jau balandžio pradžioje galima normaliai dirbti, kitame dar iki balandžio pabaigos viskas šlapia, antakių korekcija. Todėl nereikia žiūrėti į kaimyną. Reikia žiūrėti į savo žemę.
Su sodinukais irgi būna skirtingai. Jei medis su atviromis šaknimis, ten viskas jautriau. Tokį sodinuką paprastai norisi pasodinti greičiau, kol jis dar ramus, kol šaknys neišdžiūvusios. Su vazoniniu paprasčiau – jis jau turi savo žemę, šaknys apsaugotos, galima sodinti ir šiek tiek vėliau. Bet ir ten nereikia daryti bet kaip.
