Apie drenažą dažniausiai galvojama ne tada, kai viskas gerai. O tada, kai po lietaus kieme stovi vanduo. Kai veja vietomis nuolat šlapia. Kai po žiemos pamatai, kad prie namo pamatų susidaro balos. Ir tada ateina ta mintis – kažką reikia daryti.
Iš pradžių atrodo, kad gal čia tik laikina. Gal tiesiog daug lijo. Bet jei tas pats kartojasi kas pavasarį ar po kiekvienos stipresnės liūties, makiažas problema jau ne oras, o vandens nutekėjimas.
Drenažas nėra kažkas, ką darai dėl grožio. Jis nematomas. Jo nesigirdi. Bet jei jo nėra, pasekmės labai matomos. Drėgna veja, pelėsis rūsyje, slenkantys takeliai, net pamatai ilgainiui pradeda jausti drėgmę.
Pirmas dalykas, kurį verta padaryti – pažiūrėti, kur tas vanduo renkasi. Ne teoriškai, o realiai. Po lietaus išeiti į kiemą ir tiesiog pasižiūrėti. Kur susidaro balos. Kur vanduo bėga nuo stogo. Ar jis nuteka nuo namo, ar kaupiasi šalia.
Drenažas prasideda nuo stebėjimo, ne nuo kasimo.
Kartais problema būna paprasta – netinkamai suformuotas nuolydis. Jei sklypas suformuotas taip, kad vanduo teka link namo, jokie vamzdžiai nepadės, kol nebus pakoreguotas paviršius. Kartais užtenka pakelti vieną zoną, šiek tiek performuoti reljefą, ir situacija pagerėja.
Bet jei vanduo kyla iš apačios, jei dirva nuolat šlapia, tada jau reikia rimtesnio sprendimo. Drenažas reiškia vamzdžius po žeme. Perforuotus. Apsuptus skalda. Su nuolydžiu. Ir su aiškia kryptimi, kur tas vanduo išeis.
Svarbiausia – vanduo turi turėti kur nutekėti.
Tai viena dažniausių klaidų. Žmonės iškasa tranšėjas, sudeda vamzdžius, užkasa, bet nesugalvoja, kur vanduo bus išleidžiamas. Jei nėra griovio, drenažinio šulinio ar kitos vietos, sistema neturės prasmės.
Kasant tranšėjas svarbu ne tik gylis, bet ir nuolydis, plaukų dažymas. Vanduo pats nekyla į kalną. Vamzdžiai turi būti pakloti taip, kad vanduo natūraliai tekėtų žemyn. Net keli centimetrai metrui gali turėti didelę reikšmę.
Skalda taip pat ne šiaip sau. Ji leidžia vandeniui pasiekti vamzdį ir tuo pačiu saugo, kad sistema neužsikimštų moliu. Dažnai dar naudojama geotekstilė – ji atskiria gruntą nuo skaldos ir neleidžia viskam susimaišyti.
Visa tai skamba techniškai, bet iš esmės principas paprastas – sudaryti vandeniui kelią, kuriuo jis gali pasišalinti iš sklypo.
Būna atvejų, kai pakanka tik paviršinio drenažo – latakų, lietaus surinkimo sistemų, vandens nukreipimo nuo namo. Ypač jei problema atsiranda tik po stipraus lietaus. Bet jei dirva sunki, molinga, vanduo laikosi ilgai, tada dažniau reikia giluminio sprendimo.
Ir dar viena svarbi vieta – namo pamatai. Jei drenažas daromas aplink namą, čia jau reikia dar daugiau tikslumo. Ne tik surinkti vandenį, bet ir apsaugoti pačius pamatus. Kartais tai daroma kartu su hidroizoliacija.
Drenažas nėra vieta improvizacijai, jei problema rimta.
Jei vanduo daro žalą konstrukcijoms, geriau pasitarti su žmogumi, kuris tai darė ne vieną kartą. Nes iškasti ir užkasti – viena. Padaryti, kad veiktų – kita.
Kartais žmonės atidėlioja, nes drenažas nėra „matomas projektas“. Jis nepadaro kiemo gražesnio. Bet jis padaro jį sausesnį. O sausas kiemas reiškia tvirtesnę veją, stabilesnes trinkeles, mažiau rūpesčių.
Geriausia drenažą įrengti tada, kai dar planuojami kiti darbai. Kol sklypas nėra galutinai sutvarkytas. Nes kasti jau įrengtą veją ar ardyti takus – visada sudėtingiau.
Vanduo vis tiek ras kelią. Klausimas tik, ar jis tekės ten, kur tu nori, ar ten, kur jam patogiau.
Ir būtent dėl to drenažas dažnai tampa vienu iš tų sprendimų, kurių nesimato, bet kurių labai trūksta, kai jų nėra.
